NEPOPULIARI NUOMONĖ: KAS BŪTŲ, JEIGU VISI BŪTUME NUOŠIRDŪS VISAIS ATVEJAIS?

Nuoširdus. Šis apibūdinimas dažniausiai patenka į gerųjų žmogaus savybių dėžutę, kadangi išgirdę, kad Kristina yra nuoširdi, tikrai nuo jos nebėgtume kuo toliau. Ir šiaip, esame pripratę, jog nuoširdumas yra gerai ir tikrai nieko blogo. Tačiau man, susidūrus su viena kita situacija gyvenime, parūpo panagrinėti nuoširdumą iš kitos barikadų pusės. Tikiu, kad dauguma pasaulio žmonių vadovaujasi tokiu moto, kad "nieko nėra tobulo". Todėl, net ir nuoširdumas, iš pirmo žvilgsnio visai nekaltas dalykas, turi savo rūgščiąją pusę. Ir pradėjusi tai nagrinėti po vieną kaulelį, pastebėjau, kad toji pusė oi kokia rūgšti. 

Pirmiausia gi, ėmiausi nagrinėti dalykus, su kuriais neišvengiamai susiduriame kasdien - pokalbiai. Na, nebent sėdime užsidarę namuose, įsisupę į chalatus ir kišdami saldainius, kol niekas nemato, žiūrime tą patį serialą jau trečią kartą. Bet ir tai pasikalbate su savimi, todėl pokalbiai vyksta kasdien tol, kol gyvenat. Kaip ten po mirties su komunikacija aš nelabai žinau. Žodžiu, esmė aiški. Ir kame visas smagumas buvo, kad užsirašinėjau (kai kuriuos iš atminties žinau) pokalbius, kuriuose įžvelgiau daug nuoširdumo nebuvimo. Tikrojo nuoširdumo. Buvo kažkokios užuominos, tačiau tai nėra tikra. Sėdėjau, žiūrėjau į tuos pokalbius, prisiminiau žmones, kurie tuos pokalbius kūrė ir sudariau naujus. Tokius, kaip jie skambėtų, jei būtų tikri.

💭ORIGINALAS:

- Man atrodo, kad Florencija per daug savimi pasitiki. Ji vienintelė nepasiėmė papildomų matematikos pamokų iš visos mūsų klasės. Sakau nuoširdžiai.

- Jo. Sapalioja kažką, kad moka pakankamai, kad išlaikytų egzaminą ir ramiai stotų į kulinariją. Jei nuoširdžiai, tai kvaiša kažkokia, pasigailės dar. 

- Jo. Skambutis jau, varom. 

💬SU TIKRU NUOŠIRDUMU:

- Kaip man pavydu, kad Florencijai ant tiek sekasi su gyvenimu tvarkytis, jog jai net nereikės papildomų valandų matematikos kabinete trintis. 

- Jo, man irgi. Ji netgi žino jau, kur stos, kol tuo tarpu aš net tos matematikos tiek nemoku kiek ji. Jei nuoširdžiai, tai labai pavydžiu, kad man taip ryt ryte nušvistų ateities vizija ir pagaliau suokčiau ko noriu...

- Jo. Skambutis jau,varom.

_________________________________________________________________________

☝IŠVADA: O išvada tokia, kad kuomet pavydime, visada jaučiame pareigą pamokslauti. Jokiu būdu nesakau, kad visada, kuomet pamokslaujame, tai darome su pavydo prieskoniu. Ne. Tačiau dažnai šie du reiškiniai eina greta. Ir net jeigu vakar sakei, kad matematika, pavyzdžiui, yra grynas laiko švaistymas ir nežinau kam ji reikalinga, šiandien jau sakai, kad panelė Florencija pasigailės, nes matematika tai svarbu, matematika tai reikalinga. 

_________________________________________________________________________

💭ORIGINALAS:

- Matei, Febronijus sniege išvoliojo Sibilę. Nuoširdžiai kalbant, juk jie jau 3 metus draugauja, nejaugi ant tiek išsisėmė, kad ims dabar kaip penktokai vienas kitą sniege vartyt?

- Debilę, ne Sibilę. Jie man visada atrodė netinkantys vienas kitam. Čia, manau, pirmas skyrybų ženklas...

- Tiiiksliai. Atsimeni, kai berods užvakar jie net valgykloj ne prie to paties stalo valgė?

- Laba, apie ką čia kalbat?

- Febronijus ir Sibilė atsiduoda skyrybom.

- Eik sau, rimtai? Seniai jau laikas buvo, įtariau nuo pat pradžių, pf. Einam pavalgyt, mirštu.

💬SU TIKRU NUOŠIRDUMU:

- Matei, Febronijus taip gražiai išvoliojo sniege Sibilę...Net po  metų draugystės jie tokie įsimylėję... O kada aš rasiu tokį vaikiną, huh? 

- Aha, jau nuo pat pradžių matėsi, kad jie vienas kitam skirti. O labai gaila, nes ir aš Febronijų įsižiūrėjus buvau... Pasisekė tai niekšei! Gal bent į vestuves pakvies?

- Tikra meilė čia. Atsimeni, kai berods užvakar Sibilė su mumis atsisėdo pavalgyt valgykloj, O Febronijus su savo draugais? Jie pro tarpelius vienas į kitą žvilgčiojo it pirmą sykį vienas kitą matydami. 

- Laba, apie ką čia kalbat?

- Febronijus ir Sibilė yra tikri pavyzdžiai kaip reikia draugaut...

- Eik sau, rimtai? Aš galvojau, kad gal jau baigėm skaudint save. Už tai ir pavalgykim, mirštu. 

_________________________________________________________________________

☝IŠVADA: Ima pyktis, kai aplinkui kiti yra per daug laimingi, nei jiems leidžiama arba nei esi tu pats. Pripažinkime, visi esame pasijutę taip, kad kitiems sekasi daug geriau nei tau ir dėl to tau pikta ir norisi pasmaugt (na, čia tik perkeltine prasme, gal žudyt jausmo nejuntate) visus tuos laiminguosius. Slapta svajojame apie santykius, laimėjimą loterijoje, pasisekimą konkurse ir tas koktus jausmas persikonvertuoja, persimala per mūsų burną ir todėl išsivysto būtent tokie pokalbiai: neigiantys, niekinantys, linkintys laimės sumažėjimo ar net baigties.

_________________________________________________________________________

💭ORIGINALAS:

- Labas, Viltija. Tu gražiai pieši, todėl atėjau pas tave patarimo. Vakar visą vakarą sėdėjau prie piešinio ir štai, gal gali įvertint, pakomentuoti? 

- Sveika. - žiūri į piešinį, varto, atsidūsta. 

- Kas yra, sakyk gi, man tinka bet kokia nuomonė! - ragina spirgutė dailininkė. 

- Net nežinau, labai daug klaidų, negaliu visko įvardyti. Tiesiog reikėtų dar pasistengti labiau.

- O kas negerai? Linija čia? Aš galvojau, kad gal reikėtų nepiešt tokios storos ir čia būtų...

- Ne, su linija viskas gerai. Jei nuoširdžiai, tai apskritai nesižiūri, kažko trūksta. Tai tiek, turiu eit. - pertraukia Viltija ir pabėga. 

💬SU TIKRU NUOŠIRDUMU:

- Labas, Viltija. Tu gražiai pieši, todėl atėjau pas tave patarimo. Vakar visą vakarą sėdėjau prie piešinio ir štai, gal gali įvertint, pakomentuoti?

- Sveika. - žiūri į piešinį, varto, atsidūsta. 

- Kas yra, sakyk gi, man tinka bet kokia nuomonė! Bet jeigu turi kažką labai blogo, stenkis labai subtiliai ir gražiai pasakyt, nes kitaip vargu ar kitą dieną su tavimi norėsiu kalbėtis. Šiaip menas yra abstraktus dalykas, vieniem gražu kitiems ne... - ragina spirgutė dailininkė. 

- Net nežinau, labai daug klaidų, negaliu visko įvardyti, nes nenoriu, kad patobulėtum ir būtum geresnė už mane. Piešiu gražiausiai klasėje, o tu jau vejiesi mane. 

- O, aš taip ir žinojau, todėl specialiai atnešiau parodyt. Na, kad sveika konkurencija būtų. Ir aš šitą sugebu, žinai...

- Jei nuoširdžiai, tai tau visai netoli iki manęs ir norėdama jau galėtumei aplenkti. Šitai mane triuškina, todėl paliksiu tave čia ir nebetęsiu pokalbio, kuris man yra nemalonus. - pertraukia Viltija ir pabėga. 

_______________________________________________________________________

☝IŠVADA: Dažniausiai nutylime tikrąją tiesą užglaistydami ją tuo dirbtiniu nuoširdumu. Lyg ir pasakome esmę, tačiau ne iki galo. Kaip kad šiame pavyzdyje. Nors ir pasakai, kad darbui trūksta kažko, tiksliai nepasakai ko, nes tai gali vienaip ar kitaip tau pakenkti. Šis atvejis nėra toks rimtas, tačiau yra tokių, kuomet savo paslapčių tikrai neišduodame, pasiliekame šiek tiek sau. Kodėl? Paprastai tas paslaptis patys būname išsiaiškinę, atradę daug darbo įdėję ir nesinori kitam, kad ir geram draugui, viso to padėti ant lėkštutės ir dar padėti suvalgyti. Mano požiūriu, tai yra pateisinama ir pati neretai taip elgiuosi. 

_________________________________________________________________________

💭ORIGINALAS: 

- Aš tau per prastas į vaikinus?

- Na, ne, negalėčiau sakyti, kad per prastas...

- Tai kodėl nesutinki su manimi nueiti į pasimatymą?

- Matai, aš neieškau dabar santykių, neseniai po išsiskyrimo, man sunku atsigauti...

- Tai gal kitą kartą? 

- Kaip Dievas duos. 

- Na, tada iki?

- Iki. 

💬SU TIKRU NUOŠIRDUMU:

- Aš tau per prastas į vaikinus?

- Man nepatinki nei tu, nei tavo charakteris. Negaliu būti su tokiu žmogumi,su kuriuo neturiu apie ką kalbėti. 

- Tai bent sutik su manimi nueiti į pasimatymą. Vieną. 

- Negaliu. Nemėgstu tavęs ir visiškai nereikia savam gyvenime. Kada tu suprasi, kad esi neįdomus ir kada nustosi švaistyt tiek mano, tiek savo brangų laiką?

- Tai gal kitą kartą?

- Niekada. To. Nebus. 

- Niekada nesakyk niekada. Aš nenuleisiu rankų, nes manau, kad jei man patinka mergina, ji privalo būti mano. Čia ne mano problema, kad man patinki, o tavo. 

- Viso. 

_________________________________________________________________________

☝IŠVADA: Gaila, bet tokie pokalbiai tarp vaikinų ir merginų vis dar vyksta. Nesakau, kad visada ir visur, nes tai labai priklauso nuo žmogaus charakterio, tačiau pavyzdys lieka pavyzdžiu, jis yra labai siauras ir parinktas pagal efektyvumą. Žemė nešioja tokius žmones (tiek vaikinus, tiek merginas), kurie negali susitaikyti su tuo, kad yra nemalonūs ir nepageidaujami kitų žmonių gyvenime. Kiekvienas iš mūsų turime teisę rinktis su kuo draugauti, ką mylėti ir ko ne, taip? Žinoma. Todėl jau vien tai, kad atstumiame žmogų, yra skaudu. Tačiau nesant kito pasirinkimo, originaliu pokalbiu stengiamės bent kiek pašvelninti situaciją. Palengvinti tą atstumimą, tačiau mėtyti užuominas, kad vis gi gal reikėtų liautis pilti grūdus į tuščią maišą. Yra ir tokių, kurie viską kaip kirviu nukerta realiai nuoširdžiai ir trumpai, be gailesčio. Bet. Šitas nuoširdumas gali visiškai sužlugdyti žmogų. Silpnesnį netgi nužudyti, būtent todėl, supratingi žmonės renka žodžius ir mąsto, ką sako. 

_________________________________________________________________________

Taigi taigi. Galų gale, viską panagrinėjusi supratau, kad šie pokalbiai galėjo pakrypti ir dar blogesne linkme, nei kad surežisavau aš. Tikras nuoširdumas tikrai nėra tai, ką turėtume naudoti kasdien, bet kur ir su bet kokiais žmonėmis. Pripažinkime, kad kartais šiek tiek ką nors nuslėpti yra daug geriau, nei išgirsti pilną ir kartais žiaurią tiesą. Sakysite ne, geriau žiauri, bet tiesa. Meluojat ir neraudonuojat. Įsivaizduokite, jeigu visą dieną jums visi sako viską taip, kaip galvoja ir nieko neapšlifuoja. Gerai, jausitės euforijoj, jei tai geri dalykai. Tačiau blogųjų, manau, išgirsti nenorėtumėte. Ko nematai/negirdi, tai ir širdies neskauda. Darydama šį mini tyrimą supratau dar ir tai, kad savęs nė velnio niekada nevadinsiu nuoširdžia. Nes tokia anaiptol nesu. Daug nutyliu, oi labai daug. Todėl - kaip nesivadinti, apibūdinant save - check. 

Kas būtų, jeigu būtume nuoširdūs visais atvejais? Galų gale neturėtume jokių draugų, kaimynai jau būtų mus padavę į teismą, kaip ir mes juos, visi būtų įnikę į gilias depresijas, iš kuriu išsikapstyti beveik nėra šansų, nieko nebepirktumėme, nes nuoširdžios reklamos būtų tokios kraupios "nepirkit, nes nė velnio čia nieko gero, bet jei norit duoti mums savo pinigus, pirmyn" ir galų gale, drąsiai kalbant, prieitume pasaulio galą? Oi kaip drąsiai aš čia, bet mano galva taip mąsto. Pavojingas dalykas tas nuoširdumas, galintis sunaikini žmoniją ir viską, kas jos aplinkui sukurta. Gal nereikia, a? Naudingiausia, mano nuomone, tikruoju ir pilnuoju nuoširdumu plakti save ir savo veiksmus. Tada tikrai niekam nepakenksite ir tik tobulėsite patys. Kokia nepopuliari nuomonė, ane. Nenaudosiu tokios rašiny, kai laikysiu lietuvių egzą, oi ne. 

Na ir pabaigai - mano mėgstamiausias paveiksliukas, nes jei nuoširdžiai, tingėjau ieškot kažko,kas atitiktų šitą temą.